Šimtmečio gaisro sunaikinta, nuolat pelkės klampinama, nevykusiai sovietmečiu rekonstruota Klaipėdos dramos teatro citadelė ruošiasi pakilti naujam gyvenimui.
Trečius metus restauruojamas Klaipėdos dramos teatro pastatų ansamblis 2015-aisiais atvers duris kaip vienas moderniausių teatrų Lietuvoje. Jame bus analogų neturinčios naujausios technologijos.
Kol restauruojamose patalpose pluša statybininkai, Kanadoje gaminami ypatingi scenos ir žiūrovų parterio įrenginiai, o kūrėjai dėlioja būsimo premjerinio spektaklio apie karalienę Luizę akcentus. Tai bus pirmas atsinaujinusio teatro išbandymas, kuris turėtų paženklinti ir naują kūrybinių projektų kelią.
Klaipėdos dramos teatro pastatas Anikės aikštėje pagrįstai laikomas seniausiu specialiai teatrui pastatytu objektu Lietuvoje. Uostamiestyje jis atvėrė duris 1819 metais (Vilniuje pirmasis teatro pastatas atidarytas tik 1912 metais), tačiau buvo sunaikintas 1854-aisiais Klaipėdą nusiaubusio gaisro.
Didžiausias teatro "baubas" visuomet buvo Danės upė ir požeminiai vandenys, kurie telkšo dviejų metrų gylyje po pamatais. Tad nepraėjus nė dešimtmečiui po 1990 metų rekonstrukcijos, pastato sienos ėmė skilinėti, pro stogą skverbtis vanduo. Per liūtis jis apsemdavo net sales. Todėl 2010-aisiais teatrą pradėta restauruoti ir iš dalies rekonstruoti nugriaunant labiausiai paveiktą dalį prie Žvejų gatvės.
Bendra Europos Sąjungos (ES) ir Lietuvos Vyriausybės finansuojama teatro restauravimo ir pritaikymo visuomeniniams renginiams projekto sąmata siekia beveik 60 mln. litų. 29 mln. litų jau išleisti, tad dar reikia panaudoti per 30 mln. litų. Pasak teatro atstovų, šie pinigai yra numatyti, nes vėluoti nevalia - 2015-ųjų spalį teatras turi atverti duris lankytojams.
Po didžiųjų restauravimo darbų - nugriautas priestatas ir pastatytas naujas, atnaujinti fasadai - šiuo metu jau baigiama įrengti ir inžinerinius tinklus, sanitarinius mazgus, elektros instaliaciją. Po truputį įsibėgėja scenos konstrukcijų ir techninių priemonių įrengimo darbai.
Kitąmet teatras sulauks dar nematytų scenografinių technologinių įrenginių, kurie bus specialiai pagaminti ir atplukdyti laivais iš Kanados, JAV. Įgarsinimu rūpinsis specialistai iš Suomijos.
Kokius iššūkius teko įveikti restauruojant ir naujam gyvenimui prikeliant teatro pastatus, LŽ sutiko atskleisti darbų generalinės rangovės UAB „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas.
Pradėję darbus supratome, kad jie bus sudėtingesni, nei įsivaizdavome. Pirma ir, ko gero, sunkiausia užduotis mūsų laukė senojo teatro pastato pagrindinėje žiūrovų salėje. Ten buvo duobė, o joje - pelkė ir net požeminis šaltinis, upeliukas. Požeminiai vandenys ir šaltinis nuolat judindavo pamatus. Tarsi teatras būtų medinis ir bandytum pastatyti jį į platų dubenį su vandeniu, kuris nuolat tą pastatą kelia į viršų“, - pasakojo A.Kliukas.
Restauratoriams teko visą pamatų duobę paversti tam tikra betonine dėže, paliekant po ja tekantį šaltinį. Pirmą kartą teatro istorijoje į žemę įleisti poliai, kurie laiko visus pamatus. „Bendras inkariniais vadinamų polių ilgis - net 6900 metrų. Ten, kur dabar stovi teatras, kadaise buvo pelkė, tad poliai neleis smegti, judėti pamatams, skilinėti sienoms. Visas pastatų ansamblis po žeme paremtas poliais. Palikome ir tą požeminį upeliuką, kuris teka 4,5 metro po pastatu. Upeliukas dabar atsidūrė po betonine dėže“, - aiškino A.Kliukas.
A.Kliukas išskyrė ypatingus dalykus, susijusius su teatro pastatų ansambliu.
„Naudodamiesi šiuolaikinėmis technologijomis priestatą griovėme po dalelę, kaip mozaiką, nevertėme iškart visų sienų. Kad nekiltų dulkių, ant sienų labai gausiai pylėme vandenį. Žinoma, statybvietė irgi buvo aptverta specialiomis konstrukcijomis. Teko derintis ir prie turistų, kurie atplaukdavo kruiziniais laivais: tomis dienomis nutraukdavome darbus“, - kalbėjo A.Kliukas.
Be kita ko, atliekant darbus paaiškėjo, kad teatralai labai rizikavo. Ėmus keisti priestato stogą iš Pilies gatvės pusės, netikėtai nugriuvo visa išorinė pastato siena. O taip neturėtų būti. Konstrukcijas laikančios kolonos buvo pastatytos itin atmestinai, net nesutvirtintos viena ant kitos vertikaliai sudėtos jų dalys...
Dar viena detalė, sulaukusi didžiausio su teatro restauracija susijusio rezonanso, - pagrindinio, senojo pastato fasado spalvos pakeitimas. „Iki tol fasadas buvo baltas, ir miestiečiai jo kitokio nė neprisimena. Tačiau ekspertai, atlikę polichrominius tyrimus, nustatė, kad pirminė teatro fasado spalva buvo raudonų plytų. Mums teko daryti mėginius, lyginti su autentiška spalva. Taip eksperimentavome tol, kol radome panašiausią atspalvį. Tokia spalva ir perdažytas senasis pastatas. Daugumą miestiečių šis pokytis šokiravo, tačiau paaiškinus, kad fasado spalva yra autentiška, diskusijos liovėsi“, - teigė A.Kliukas.
Nors teatro pastate vis dar dirba statybininkai, jame jau vyko keli spektakliai. Pasak Klaipėdos dramos teatro vadovo Gedimino Pranckūno, šiuo metu beveik įrengtoje 80 vietų repeticijų salėje vaidino Dramos teatro aktoriai, kelis spektaklius rodė jaunieji teatralai, susibūrę į įvairias trupes.
„Iki tol jie vaidindavo net lauke, prie miesto stadiono... Įsileidome juos. Žinoma, vyksta atranka, ką leidžiame rodyti, tačiau tokia mūsų idėja: ištraukti jaunimą iš pogrindžio ir suteikti jam erdvę rodyti spektaklius tikrame teatre, tikroje salėje su pačia moderniausia technika ir plačiomis jos panaudojimo galimybėmis. Ta salė, dar neturinti pavadinimo, liks ir po 2015-ųjų spalio, kai oficialiai atversime duris“, - LŽ tvirtino teatro vadovas.
Be šios patalpos, teatre dar bus 430 vietų didžioji ir 150 vietų mažoji salės. „Didžiojoje salėje ant specialių konstrukcijų net į dviejų metrų aukštį bus pakeliama arba nuleidžiama ne tik pasirodymų scena, bet ir žiūrovų parteriai, net 15 jų segmentų. Spektaklio režisierius pats spręs, ar tuos segmentus kilnoti. Ko Lietuva dar nematė - į parterio grindis „sulendančios“ kėdės. Nerodant spektaklių bus galima vienu mygtuko paspaudimu po grindimis paslėpti visas žiūrovų kėdes ir organizuoti banketus, pokylius, kitokius atviros erdvės reikalaujančius renginius“, - užsidegęs pasakojo G.Pranckūnas.
Kalbėdamas apie naujausias technologijas teatro vadovas atkreipė dėmesį, kad jos atkeliaus į teatrą vienu metu, tad visas bus galima suderinti. „Tai iššūkis. Jau dabar mūsų darbuotojai turi ruoštis ir mokytis valdyti tas technologijas. Tai suteiks impulsą tobulėti, be to, aukštai pakels teatro kartelę. Teks ir naujų darbuotojų priimti. Dabar dirba apie 80 žmonių, o atidarius restauruotą teatrą jų padaugės iki 100. Reikės ir labai kompetentingo techninio vadovo, įgarsintojo, apšvietėjo, nes turėsime pačią moderniausią aparatūrą. Viskas bus kitaip“, - dėstė G.Pranckūnas.
Teatro akustika patikėta suomių specialistams. Ji bus tokio aukšto lygio, kokia kol kas Europoje yra tik Maskvos ir Estijos teatruose.
Taigi iššūkiai laukia ir režisierių, kurie statys spektaklius. Jiems reikės perprasti technologijų galimybes, išmokti jomis naudotis. Pirmasis spektaklis, kurį planuojama parodyti, bus apie Klaipėdoje laikinai rezidavusią Prūsijos karalienę Luizę pagal Arvydo Juozaičio pjesę. „Spektaklio, kurį stato režisierius Gytis Padegimas, darbinis pavadinimas - „Luizė Pirmoji“. Tai bus labai stiprus įvadas į naują mūsų teatro gyvenimo etapą, nes garbingai ir iškiliai Klaipėdos, jos krašto praeičiai skirsime itin daug dėmesio“, - intrigavo teatro vadovas.
Per metus planuojama pastatyti 5-6 spektaklius ir pagal ES reikalavimus surengti 20 konferencijų.
Dramos teatro lankytojus ypač nustebins ir erdvės, kuriose bus restoranas. Mat dvi senojo pastato fasado sienos yra priestato viduje, ir anksčiau jos nebuvo pabrėžiamos. Dabar būdamas priestate jautiesi taip, tarsi stovėtum lauke: žvelgi į du fasadus būsimoje žiūrovų poilsio zonoje, kur nėra jokių pertvarų, sienos kyla nuo grindų iki pat lubų.
„Šalia tų fasadų čiurlens fontanėlis, bus grąžintos kelios senosios skulptūros, veiks restoranas. Taip pat ketiname įrengti Dramos teatro istorijos muziejų, kuriame bus eksponuojamos senos nuotraukos, kostiumai, scenografijos elementai, dekoracijos“, - vardijo G.Pranckūnas.
Rodydamas į būsimo restorano pusę jis pridūrė, kad vietoj aklinos sienos jame bus įrengta stiklinė, tad gurkšnodami kavą lankytojai galės mėgautis vaizdu į Klaipėdos piliavietę. „Jei pavyks atstatyti Memelburgo pilį, vaizdas turėtų būti pasakiškas. Kartais juokauju, kad mūsų teatras prisikels su tokiu nauju gaivalu, jėga, kad jam reikės net pavadinimą keisti. Jei yra Nacionalinis, Kauno nacionalinis teatrai, kodėl negalėtų būti ir Klaipėdos krašto nacionalinis teatras? Žinoma, čia tik juokai, tačiau jais noriu pabrėžti, kad mes tikrai daug dėmesio skirsime Klaipėdos krašto temoms, identiteto puoselėjimui ir jo akcentavimui, praeičiai. Dabar atvykti vaidinti į mūsų laikinus namus Žvejų rūmuose gal yra atgrasu, tačiau po 2015-ųjų spalio neatsiginsime svečių“, - džiaugėsi teatro vadovas.
Šaltinis - dienraštis "Lietuvos žinios"