Klaipėdos dramos teatre jau praūžė pirmosios premjeros – kelis kartus buvo parodyta Arvydo Juozaičio istorinė drama „Karalienė Luizė“. Tuo metu teatrą atnaujinusios bendrovės „Pamario restauratorius“ vadovai priima padėkas iš aukščiausių šalies asmenų ir sako, jog prisidėti prie tokio objekto atgaivinimo buvo didelė garbė. „Gauti rekonstruoti tokį projektą – siekiamybė kiekvienai bendrovei“, – sako bendrovės vadovas Aldas Kliukas.
„Objektas sudėtingas gal labiau savo paskirtimi, nei technine dalimi – tai juk teatras. Bent jau mūsų bendrovei tokios paskirties pastatas – kol kas vienintelis. Kodėl viskas truko taip ilgai? Laimėję konkursą darbams turėjome 48 mėnesius, tačiau pritrūko finansavimo, todėl darbai truko ne 4, o 5 metus“, – pokalbį pradeda A. Kliukas.
Dramos teatro rekonstrukcijos konkurse pirmasis reikalavimas buvo bendrovės kvalifikacija – kiek kultūros paveldo objektų ji turi, kiek – su tokio tipo pastatais įgudusių dirbti specialistų, kiek – apyvartinių lėšų. Antrajame etape tradiciškai svarstykles nusvėrė žemiausia darbų kaina.
„Kainos visų dalyvavusių konkurse buvo panašios. Tik kad mums iki teatro – 5 minutės, o kiti dalyviai buvo kauniečiai, vilniečiai...“, – prisimena A. Kliukas. (I. Labutytės-Atkočaitienės nuotr. kairėje)
Klaipėdos dramos teatras buvo uždarytas nuo 2007-ųjų, tačiau tik 2010-aisiais pasirašyta sutartis su „Pamario restauratoriumi“ ir pamažu prasidėjo darbai. O pradėti teko nuo griovimo.
„Turėjo išlikti trys autentiški fasadai: iš Anikės aikštės pusės, iš Teatro gatvės ir vidinis. Dalį teatro teko nugriauti visai. Kodėl? Nes jau per pirmąją šio pastato rekonstrukciją po juo buvo pakloti kelių rūšių pamatai. Vienur – poliniai, o iš upės pusės – didelė dalis pastato buvo padaryta ant sekliųjų plokščiųjų pamatų. Taigi, pusė pastato stovi stabiliai, kita – sėda. Sėda ir plėšia sienas. Laimei, griūties nebuvo, tačiau plyšiai buvo pakankamai dideli“, – prisiminė prastą pastato būklę Aldas Kliukas.
Šiandien aktoriai ir vaizdo scenoje sužavėti teatro lankytojai vaikšto ant 16 metrų gylio polių. Tokių konstrukcijų prireikė tam, kad teatras stabilai stovėtų „ant kojų“ ir nebesmegtų į Danės senvagės dumblą.
Vis tik polių įrengimas restauratoriams pateikė siurprizų.
„Poliai po šiuo pastatu – ir gręžtiniai, ir suktiniai, ir spraustiniai – visokie. Bendras jų ilgis – beveik 7 kilometrai. Jie turi pereiti visą dumblą iki moreninio sluoksnio – tvirto pagrindo. Vos pradėjome darbus – prasidėjo ir kruizinių laivų sezonas – atvyksta turistai. Na, turėjome visą tų laivų grafiką, jiems atplaukus pristabdydavome darbus, taip pat – pylėme labai daug vandens, kad nebūtų dulkių“, – prisiminė bendrovės vadovas.
Po griovimo darbų teko iškasti didelį kiekį grunto, – siekiant visapusiškai atnaujinti teatrą po žiūrovų vietomis ir scena, buvo numatyti pakėlimo mechanizmai, o jų įrengimui reikėjo papildomos erdvės.
„Kasėme 4 metrus žemyn nuo grindų lygio, nuo Anikės aikštės paviršiaus – dar gilyn. Šiame teatre žiūrovų ir scenos plokštumos gali vartytis – gali būti viename lygmenyje arba žiūrovai – amfiteatre, scena – žemiau. Tam reikalinga sudėtinga stūmoklių ir kitų mechanizmų sistema – ją įrengė už įrangą atsakingi rangovai kartu su užsienio partneriais“, – sakė A. Kliukas.
Visi šie sudėtingi mechanizmai įrengti 2 metrai žemiau upės lygio. Tad „Pamario restauratoriaus“ statybininkams teko sunkiai kovoti su vandeniu.
„Prisikasėm iki šaltinėlio, ėjusio po pastatu. Ir ką daryt? Šaltinio tu nepakreipsi. Tuomet statėme šulinį ant šaltinėlio ir aktyviai nusiurbinėjome vandenį. Pastatėme tokius polius, kurie tarnavo, na, kad pastato kaip kokio kamščio neišstumtų į viršų. Išbetonavome grindis ir šaltinėlį palikome po jomis. Be ką daryti? Jei atjungsi siurbimą, išplaus tą betoną. Palikome metalinį dangtelį, kad nebūtų spaudimo, siurbliai vis dar veikė. Betonui sustingus – viską nupjovėm, na, ir paliko tas šaltinėlis po grindimis, 4 metrų gylyje“, – apie retam žinomą įvykį pasakojo pašnekovas.
Dabar A. Kliukas juokiasi, jog pirmaisiais statybų metais teko dirbti be jokio pastebimo rezultato.
„Dirbam, dirbam, pinigus gaunam, o teatras kaip nekyla, taip nekyla", – šypsojosi bendrovės vadovas.
Tuo metu restauratoriai po jau stūksančiomis sienomis grūdo ilgus polius. Vis tik pirmųjų metų pabaigoje buvo išmūryti pamatai ir prasidėjo matoma rekonstrukcijos dalis. Ir čia – dar vienas netikėtumas.
„Priestate, kuris eina palei Pilies gatvę, ankstesnės rekonstrukcijos metu buvo įrengta, matyt, ne visai teisingai paskaičiuota gelžbetoninė konstrukcija. Ji buvo pavojinga, mums reikėjo šią konstrukciją demontuoti. Tačiau vos prisilietėme – ji visa kaip nupjautas sviestas nuvirto. Sakau – iki nelaimės ten buvo vienas žingsnis. Laimei, žmonės nenukentėjo – nei tuo metu, kai teatras dar veikė, nei mūsų darbuotojai, kai siena nugriuvo“, – ramiau atsikvepia A. Kliukas.
Po tokių adrenalino dozę kraujyje pakėlusių įvykių sekė ramesni darbai: tūrio atstatymas, įvairių projektinių sprendimų įgyvendinimas.
„Taip dirbome iki šių metų. Šįmet, matyt, valdžios koridoriuose buvo priimtas sprendimas, kad būtina dar šiais metais viską užbaigti. Kartu buvo skirtas ir visas trūkstamas finansavimas. Tuo metu dar buvo nepadaryta visa apdaila: akustinės, gaisrui atsparios plokštės, grindys, sienos ir lubos“, – kalbėjo „Pamario restauratoriaus“ vadovas.
Teatro interjeras – ne prekybos centro vidus. O jo įrengimo darbams tebuvo skirti metai. Jie bendrovei buvo itin įtempti.
„Buvo visko – jau nebesikalbėjom, šaukėm vieni ant kitų“, – prisipažįsta A. Kliukas.
O dar vos nudažius teatro fasadą prie šaukiančiųjų prisijungė ir dalis nepatenkintų klaipėdiečių.
„Taip, fasadas anksčiau buvo smėlinės spalvos. Tačiau kultūros paveldo tyrėjai, specialistai nustatė pirminę spalvą – tai ta rausva spalva, kuria ir nudažėme. Nujaučiau, kad reakcija bus: „ajajaj!“. Tačiau šiandien, jei perdažytume ta buvusia smėline spalva, turbūt ir vėl būtų: „ajajajaj!“ – juokiasi bendrovės vadovas.
Senovinė teatro išorė slepia gausybę viduje sutalpintų modernių technologijų: elektros instaliacija, oro padavimo-ištraukimo sistema, automatinio valdymo, garso, šviesų, televizijos sistemos.
„Begalės inžinerinių sistemų, kurios suvestos, suderintos ir dėl to teko ne tik mums, tačiau ir mūsų subrangovams daug pasidarbuoti“, – sakė A. Kliukas.
Bendrovė „Fima“ buvo atsakinga už automatiką, signalizaciją, silpnas elektros sroves, procesų valdymą. Bendrovė „Ekreta“ įrengė apšvietimą, jėgos, valdymo skydus, šviestuvus, V. Staugaičio santechninių darbų įmonė sumontavo visą santechniką.
A. Kliuko teigimu, iš kitų Klaipėdos bendrovių teko užsisakinėti didelius kiekius kiliminės dangos, granito.
„Teatras – ir kaina, ir darbų apimtimis – vienas iš didžiausių mūsų projektų per 15 veiklos metų. Tiesa, restauracijos darbų čia buvo ne tiek daug, užtat gausu rekonstrukcijos darbų“, – sakė A. Kliukas.
Kadangi šalia teatro stovėjo statybinis kranas, vyko kiti darbai, šalia fasado restauracijos ir paties pastato rekonstrukcijos, teko perkloti dalį Klaipėdos senamiesčio grindinio.
„Taip pat fasadą dažėme du kartus. Tiesiog pamatėme, prieš atiduodant pastatą eksploatuoti, kad reikia dar kartą „pereiti“, viskas turi būti „šviežia“, – sakė gero rezultato siekusių restauratorių vadovas.
Girdėdamas kritiką dėl atliktų darbų jis svarsto, ar reikėtų miestiečiams paaiškinti, kuo skiriasi autentiškas ir naujas pastatas.
„Trys dramos teatro fasadai yra autentiški. Taip, kai kurie karnizai – kreivoki, kai kur tinkas – ištrupėjęs, duobėtas. Girdžiu: „Kas čia dirbo?! Kodėl kolonose duobės matyti?“ Tai – autentiškas tinkas. Negalėjome jo numušti – tai autentika! Tiesiog iš naujo nudažėme. Tos duobės ypač pastebimos iš Teatro gatvės pusės. Kartais norisi visiems tai paaiškinti“, – nerimavo pašnekovas.
Kultūros paveldu pripažinti ir saugomi yra dramos teatro fasadai, lipdiniai, traukės. Visi šie elementai turėjo būti išsaugoti, o ne perdaryti.
Nors įmonę papuoš apdovanojimai iš premjero Algirdo Butkevičiaus bei teatro vadovo Tomo Juočio rankų, A. Kliukas nemano, jog restauratoriai čia nuveikė labai ypatingą darbą – na, pasiekimu galima laikyti tai, jog tokio masto darbai buvo atlikti netrukdant turistams, priekaištų nesulaukta nei iš aplinkinių kavinių ar viešbučių, nei iš savivaldybės.
„Tai, kad pastatatas yra toks, kokį matote, reiškia, kad tiksliai įgyvendinome užsakovo norus, taip pat tai – projekto autorių nuopelnas. Manau, jog jie neretai lieka nuošalyje – taip neturėtų būti. Šį projektą sukūrė Stanislovas Lukšas, jo žmona Kristina dirbo kuriant teatro interjerą. O plytas nešioti – bet kas gali“, – laurus už projektą su jo kūrėjais dalinosi A. Kliukas.
Jis pripažino, jog restauratoriai mieste ir jo apylinkėse pastebi jų rankų prašyte prašančius objektus, o Klaipėdos dramos teatras buvo didžiulė „Pamario restauratoriaus“ siekiamybė.
„Pasidairome į tokius objektus. Rekonstruoti tokį objektą – kiekvienos įmonės siekiamybė. Dabar girdėti kalbų, kad rekonstrukcijai bus uždaromas muzikinis teatras – kuri įmonė nenorėtų tokio objekto?“ – pokalbį, jau planuodamas ateities darbus, užbaigė A. Kliukas.
Šaltinis: Statybų naujienos
