Palangos kurhauzas – šio miesto simbolis, tapo dviejų savininkų, Palangos miesto savivaldybės ir Gedimino Jackos šeimos, dešimtmetį trukusių teisminių ginčų priežastimi. Vis dėlto ilgą laiką teismuose strigę norai restauruoti kurorto simbolį pagaliau virto realiais darbais. Vasaros pradžioje prasidėjo Palangos savivaldybei priklausančios mūrinės šio statinio dalies restauravimas.Kurhauzą, ilgus metus vadintą Palangos širdimi ir simboliu, o pastarąjį dešimtmetį – ir kurorto gėda, 1877 metais pastatė grafas Juozapas Tiškevičius. Tuomet mūriniame vieno aukšto pastate buvo įrengtas pirmasis kurorto restoranas „Casino“. XX amžiaus pradžioje pastatą išplėtus čia įkurtas ir pirmasis Palangoje viešbutis.
Pagal užsienio pavyzdį, kur kurhauzais buvo vadinami kurortų viešbučiai, pramogų centrai, šis pavadinimas prigijo ir pirmajam Lietuvos pajūrio kurorto restoranui, ir viešbučiui. XIX amžiaus pabaigoje, Palangai plečiantis, kurhauzas tapo kurorto centru. Čia ilgą laiką veikė skaitykla, kavinė, biliardinė, bufetas, čia buvo rengiami koncertai, šokiai, rodomi mėgėjiški spektakliai. Lankytojų mėgstama pramogų vieta nuolat plėtėsi.
Iki 1905 metų perstatytas šiaurinis pastato korpusas – tuomet iškilo antras jo aukštas, taip pat rekonstruotas jungiamasis korpusas. 1909–1914 metais pastatytas antras pietinio korpuso aukštas, pristatyta laiptinė ir apsidos formos vienaaukštis priestatas rytinėje pastato dalyje. Pietinio korpuso architektūra įgavo moderno stilistikos bruožų. Po visų rekonstrukcijų kurhauzas įgijo sudėtingą formą bei planą. Iki Pirmojo pasaulinio karo buvo kurhauzo susiformavimo ir klestėjimo laikotarpis, pastatas tapo Palangos kurorto centru.
1930–1940 metais pertvarkyta vakarinė jungiamojo korpuso dalis, 1940-aisiais panaikintos kurhauzo verandos, o jų vietoje pristatytas vieno aukšto priestatas. 1971–1976 metais pakeistas jungiamojo korpuso vidaus planas, interjeras.
Kurhauzo istorizmo stiliaus architektūrą paveikė Vokietijos mokykla ir XIX amžiaus pabaigos poilsio kultūra. Miesto centre esantis viešbutis ir restoranas poilsiautojus žavėjo atvirais, gausiai ornamentuotais prieangiais, balkonais, terasomis, originalia planine struktūra, tūriu, eksterjero dekoro elementais.
XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje gausėjant poilsiautojų greta kurhauzo pastatyta daugiau jiems pritaikytų pastatų. Netoliese buvusiame parke grafai Tiškevičiai pastatė vasaros teatrą, keletą vasarnamių. Viena pirmųjų vilų – „Ursus“ – šių dienų nesulaukė. Liko tik buvusio XIX amžiaus parko aplink kurhauzą fragmentas – liepų alėja.
2002 metais ir pats Palangos simbolis smarkiai nukentėjo nuo gaisro: sudegė jungiamoji pastato dalis, stipriai apniokotas šiaurinis medinis korpusas. Sudegė pietinio korpuso (mūrinės dalies) medinės stogo ir perdangų konstrukcijos, dalis pietinio ir šiaurinio fasadų mūro. Užsitęsus savivaldybės ir pastato bendraturčių ginčams, palangiškiai bei kurorto svečiai ilgai matė tik statybine tvora aptvertus griuvėsius.
Savivaldybės užsakymu 2012 metų pradžioje parengtas Palangos savivaldybei priklausančios mūrinės kurhauzo dalies restauracijos ir pritaikymo projektas. Projekto autorė – architektė Laima Šliogerienė. Prieš 20 metų specialistė jau buvo parengusi viso kurhauzo pastato restauravimo projektą. Tuomet pastatą restauruoti ir pritaikyti savo reikmėms ketino sanatorinių–kurortinių įstaigų susivienijimas „Jūratė“. Tada buvo atlikti išsamūs fotogrametriniai matavimai, architektūriniai, polichrominiai tyrimai, parengtas restauravimo ir pritaikymo projektas, bet susivienijimui iširus darbai taip ir nepradėti.
L. Šliogerienės parengtą mūrinės kurhauzo dalies paveldo tvarkybos darbų projektą sėkmingai realizuoja įmonės „Pamario restauratorius“ specialistai. Jau keli darbo mėnesiai privertė primiršti nejaukų apleistų griuvėsių keltą įspūdį. Darbus šiame objekte, kaip ir svarbiausiuose kultūros paveldo objektuose, organizavo ir prižiūri „Lietuvos paminklų“ specialistai.
Vasaros pradžioje prasidėję mūrinės kurhauzo dalies restauravimo darbai įsibėgėja, nors jų pradžia, pasak tvarkybos darbus atliekančios įmonės „Pamario restauratorius“ direktoriaus Aldo Kliuko, nebuvo paprasta: „Restauravimo darbai pradėti praėjus beveik dešimtmečiui nuo pastatą nuniokojusio gaisro. Per tą laiką kurhauzas vis labiau iro. Be stogo likusius pastato griaučius merkė lietus, veikė šaltis. Išlikusių statinio sienų bei konstrukcijų būklė buvo daug prastesnė, negu tikėjomės. Realybė pranoko net blogiausias ekspertų prognozes.“
Pirmasis kurhauzo restauravimo etapas, prasidėjęs šių metų birželį, baigsis kitąmet. Jau išardytos nepataisomai sunykusios pastato dalys, išvalyti degėsiai, nuardytos pavojų kėlusios laiptinės, perdangos, nebeliko sovietmečiu prie statinio prilipdyto priestato. Išvalius gaisravietę pradėti mūro atkūrimo darbai, buvo sumontuotos naujos perdangos, stogo konstrukcijos, uždengtas stogas, baigiami tvarkyti fasadai. Naujasis stogas uždengtas molinėmis čerpėmis. Jų forma ir spalva atitinka buvusią dangą – specialistai čerpes parinko pagal gaisravietėje rastas senųjų liekanas. Remtasi ir senomis kurhauzo nuotraukomis. Raudonas pastato stogas jau vasaros viduryje praeiviams rodė, kad Palangos kurhauzas pagaliau sulaukė geresnių dienų.
Baigiant pirmame etape numatytus darbus, dar šiemet bus atkurta dalis medinės terasos ir jos medžio drožinių puošyba. Kurhauzas iš kitų kurorto statinių išsiskyrė puošniu dekoru. Remdamiesi išlikusiais jų fragmentais, nuotraukomis restauratoriai atkuria pirminį medinės pastato dalies vaizdą.
Antrame darbų etape bus restauruojamas mūrinės pastato dalies salės interjeras, centrinė laiptinė. Pagrindinį salės dekorą sudarė bareljefiniai ornamentiniai moderno stiliaus sienų ir lubų lipdiniai, medinės plokštės. Architektė L. Šliogerienė aiškino, kad kai kuriuos dekoro elementus bus galima restauruoti, o sunaikintus ar nepataisomai sugadintus gaisro, remiantis išlikusiais brėžiniais, fotogrametriniais matavimais, atkurti irgi nebus sudėtinga.
Pastato vidaus patalpų apdailos, įrangos bei pritaikymo Palangos bendruomenės reikmėms darbus visiškai baigti numatyta trečiame darbų etape. Tuomet restauruota pirmame kurhauzo aukšte esanti salė taps kamerinių koncertų, spektaklių, renginių, miesto švenčių vieta. Antrame pastato aukšte bus įrengti kabinetai. Anksčiau nenaudota pastato palėpė bus pritaikyta posėdžių ir pasitarimų patalpoms įrengti.
Šaltinis - žurnalas "Statyba ir architektūra"
