Prieš penkerius metus įkurta bendrovė "Pamario restauratorius" skaičiuoja apie tris dešimtis istorinių kultūros vertybių objektų, kurie rūpestingų meistrų rankomis prikelti antram gyvenimui.
Nors restauruotų paveldo objektų sąraše daugiausia bažnyčių ir koplyčių, tačiau bendrovės vadovai teigia, kad didžiausia restauratorių meilė jaučiama seniesiems dvarams.
Sovietinės okupacijos laikais šventvagišką pasityčiojimą išgyveno ir ne viena bažnyčia, tačiau buvusius prabangius, istorinę vertybę turinčius dvarus tada buvo stengtasi tiesiog nušluoti nuo žemės paviršiaus. Jų atkūrimas dabar reikalauja nepaprasto kruopštumo, meistriškumo ir, suprantama, didelių lėšų.
Praėjusiais metais "Pamario restauratoriaus" meistrai pradėjo tvarkyti didžiąją Rietavo bažnyčią.
"Kol kas mūsų darbai čia ne tokie reikšmingi, - sako "Pamario restauratoriaus" direktorius Aldas Kliukas. - Mes turime likviduoti jos avarinį stovį, sutvarkyti fasadą. Kai prie jos prisilietėme, daugelis mūsų žmonių kalbėjo, kokia ši bažnyčia grakšti, balta, lyg šventa. Jau tokios kalbos parodė, kad žmonės dirbs su meile, kad paprasti statybų darbai mums taps dar vienu lyg pašventintu prisilietimu prie reikšmingų lietuviškos architektūros šedevrų".
Rietavo bažnyčią be gailesčio gadino ne tik oro negandos, bet ir balandžiai. Fasadą puošia daugybė langų, nišų, įdubų, kur gali glaustis sparnuočiai. Pasak A. Kliuko, būtinai reikėjo sugalvoti apsaugą nuo paukščių, nes kitaip po kelerių metų visas restauratorių darbas būtų nuėjęs perniek.
Sprendimas gimė netikėtai. Pakako pasidomėti, kaip šią problemą sprendžia kolegos Europoje, ir sužinota paprasta priemonė: visų nišų apačioje restauratoriai sudėjo specialius spygliukus, adatėles, ant kurių sparnuočiai netūpia.
Antram gyvenimui buvo prikelta Plikių bažnyčia. Kukli liuteroniška raudonų plytų bažnyčia buvo visai apleista, o jos pagrindinės medinės konstrukcijos baigė supūti.
"Pamario restauratoriaus" gamybos ir technikos direktorius Algimantas Zokaitis sakė, kad tik Dievas ir saugojo savo namus, galinčius sugriūti bet kurią akimirką. Remontuojant Plikių bažnyčią reikėjo parengti sudėtingą techninį projektą, atlikti sunkius darbus, kad būtų išsaugotos autentiškos konstrukcijos. Nedidelė Plikių bažnyčia tapo ypač rimtu uostamiesčio restauratorių sugebėjimų išbandymu.
Rūpestingomis "Pamario restauratorių" rankomis antram gyvenimui prikeltos Šilutės, Judrėnų, Tenenių bažnyčios, restauruota grafų Tiškevičių koplyčia Kretingos kapinėse, tvarkyta koplyčia Palangoje ant Birutės kalno, J. Pabrėžos antkapinis paminklas senosiose Kretingos kapinėse. Šiemet nemažai darbų laukia Kretingos bažnyčios bokšte.
Dideli restauracijos darbai ne vienerius metus vyksta Klaipėdos universitete. Pasak A. Kliuko, prabėgs nedaug laiko ir Klaipėda turės dar vieną architektūrinį simbolį - universiteto aulą. Jau atstatytas aulos bokštas, kuriame bus ir laikrodis, o darbų viduje dar begalė. Tačiau tuo restauratoriai ir skiriasi nuo įprastų statybininkų: tik po kruopštaus darbo pastatas gali suspindėti tikru grožiu.
Tačiau net iš kruopštaus ir atsakingo darbo kartais pasityčioja gamta. Taip atsitiko pernai vasarą. Restauruojant didžiulį Pedagoginio fakulteto stogą kelias dienas pliaupusi liūtis ne tik sukėlė Klaipėdoje neregėtą potvynį, bet ir sugadino atliktą darbą, užliejo auditorijas. Pasitelkus visą kantrybę teko dirbti toliau.
"Pamario restauratoriaus" vadovai A. Kliukas ir A. Zokaitis tvirtina, kad daugiausia rūpesčių, bet ir didžiausią malonumą teikia darbas dvaruose.
Tvarkę Tiškevičiaus rūmus Palangoje, daugelio pamėgtą žiemos sodą Kretingoje, dvarus Vėžaičiuose ir Zypliuose Šakių rajone, šiuo metu uostamiesčio restauratoriai dirba Švėkšnos, Vilkėnų dvaruose.
Pasak A. Kliuko, dar prieš pradedant darbus Švėkšnos dvare su jo savininke grafiene Felicija Laime Pliateriene užsimezgė draugystė. Kažkada buvusį puošnų, visose apylinkėse išsiskiriantį savo grožiu ir puikia darna su gamta dvarą grafienė nenorėjo patikėti bet kam. Tik susipažinusi ir įvertinusi kitus "Pamario restauratorių" atliktus darbus grafienė patikėjo, kad viskas bus atlikta gerai. O po II pasaulinio karo pabaigos grafienės dvarai Švėkšnoje ir Vilkėnuose buvo apgriuvę, visiškai apleisti.
"Nors bendrovėje dirba apie 60 žmonių, tačiau suskaičiavę per penkerius metus atliktus darbus net patys nustebome, kad padarėme ne tiek jau mažai. Jeigu valstybė turėtų daugiau lėšų, jeigu daugiau dėmesio būtų skiriama architektūrinio paveldo išsaugojimui, mūsų miestai ir miesteliai, jų apylinkės būtų dar gražesnės. Galime tikėtis, kad augant šalies ekonomikai to dėmesio bus daugiau, gyvensime vis gražiau", - kalbėjo A. Kliukas.
Šaltinis - dienraštis "Vakarų ekspresas"
