Ievos Simonaitytės bibliotekos vidiniame mažajame kiemelyje penktadienio popietę atidengtas Ievos Simonaitytės suolelis, šalia kurio įrengta ir metalo plokštė su šios rašytojos žodžiais „Paskutinio taško niekada nepadėsiu“ bei autografu.
Šio akcento iniciatorius, bibliotekos direktorius Juozas Šikšnelis sakė, jog kūrinio idėją jau senokai jam pasufleravo kitų miestų pavyzdžiai, kai jie puošiasi suoleliais su žymių žmonių skultptūromis.
„Panevėžyje sėdi Miltinis ant suolelio, Druskininkuose – Banionis, Nidoje – Kernagis. O aš pagalvojau, kodėl bibliotekoje, kuri nešioja Simonaitytės vardą, negalėtų būti suolelio be Simonaitytės. Juo labiau kad Ėvė jau sėdi Priekulėje. Idėją išdėsčiau savo bičiuliui Romui Klimavičiui, jis ją pagavo ore ir gal po kelių dienų atnešė padaręs suolelio maketą. Jis ilgai buvo kabinete, sulaukėme ir pernai buvusių Simonaitytės metų, bet kažkaip aš jo į realizaciją vis neleidau. Ir tik tiems metams įsibėgėjus man jau kilo mintis, kad reikia jį realizuoti. Kitas mano bičiulis, kurį vadinu greitąja materialinių resursų pagalba – Aldas Kliukas – visada yra pasiruošęs realizuoti tokias idėjas“, – pasakojo direktorius.
„Berods, 1999 ar 1998 metais mes čia įkasėme kapsulę ir 2008 metais baigėme šitos bibliotekos rekonstrukciją. Ir atsitiko dar taip, kad kitą savaitę Priekulėje pradėsime Simonaitytės muziejaus remontą. Tai vėl susiję. Tai čia yra tie argumentai, kodėl „Pamario restauratorius“ paremia jūsų sumanymus. Gerai, kad turite idėjų ir jas realizuojate, nes kalbančių yra daug, o padarančių iki galo – mažai“, – sakė „Pamario restauratoriaus“ vadovas Aldas Kliukas.
Menininkas Romas Klimavičius džiaugėsi, kad jo sukurtas meninis akcentas buvo pastatytas tik bibliotekos darbuotojų rankomis.
„Aš pats pirmą kartų su Simonaityte susidūriau dar būdamas labai gražus ir jaunas, su plaukais ilgais. Prieš 40 metų studijų laikais su šviesaus atminimo profesoriumi Vytautu Jurkūnu diplominio darbo metu darėme iliustracijas jos knygai. O kaip pasakė direktorius, viskas gavosi lengva ranka. O sunkus vykdymas – visas kolektyvas prisilietė prie šio darbo. Nebuvo nė vieno pašalinio, atėjūno“, – sakė R. Klimavičius ir išreiškė viltį, kad prieš šio simbolio vis vyks veiksmas.
J. Šikšnelis savo ruožtu juokavo, kad besivaidijančios šeimos prie šio suolelio galės susitaikyti, kad nereikėtų „dėti paskutinio taško“, bet tokia paslauga bus mokama.
„Manau, kas tie Simonaitytės žodžiai – tai priesakas mums, bibliotekininkams, nuolat skatinti skaitytojų domėjimąsi rašytojos kūryba, nes ji yra ryšys su šiuo kraštu“, – jau rimtai sakė J. Šikšnelis.
Atidengus suolelį buvo pristatytas ir bibliotekos vykdomas projektas „Simonaitytė prabyla lenkiškai“. Jo metu grupė vertėjų – Varšuvos universiteto baltistikos dėstytojų ir studenčių Nidoje, Tarptautiniame vertėjų ir rašytojų centre, dvi savaites verčia fragmentą iš autobiografinės Simonaitytės trilogijos „Ne ta pastogė“, kuriame rašytoja aprašė laikotarpį, kai gydėsi Angerburgo sanatorijoje Vokietijoje (dabar Węgorzewo, Lenkija).
