Dešimtmečio statyba baigta, senoji pirklio rezidencija vėl suspindo visu grožiu.Dešimt metų trukusi ir beveik 33 milijonus litų kainavusi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos statyba pagaliau baigta. Prieš dvejus metus atidarytas naujasis I.Simonaitytės bibliotekos pastatas galerija sujungtas su senuoju, kuris iki šiol buvo kruopščiai restauruojamas. Dabar restauracija baigta. Beliko tai patvirtinti Valstybinei komisijai, ir investicinis projektas „Bibliotekos Klaipėdoje statyba“ bus užbaigtas. I.Simonaitytės biblioteka uostamiestyje – didžiausia valstybės investicija į Klaipėdos krašto kultūrą per visus aštuoniolika Lietuvos nepriklausomybės metų.
Visas I.Simonaitytės bibliotekos kompleksas su vidaus kiemeliu, jei pažvelgtume į jį iš viršaus, primena aštuoniukę. Restauratoriai didžiuojasi baigę darbus viename iš gražiausių senosios Klaipėdos pastatų – pirklio Hermano Gerlacho rezidencijoje (Herkaus Manto gatvė 25). Namas, kuriame pastaraisiais dešimtmečiais veikė I.Simonaitytės biblioteka, visu savo grožiu sušvito po daugiau nei pusantrų metų trukusių restauravimo darbų. Jame balandžio pabaigoje duris atvers Vaikų literatūros skyrius, kuris turės abonementą, skaityklą ir net žaidimų kambarį. Jungiamojoje komplekso dalyje – moderni konferencijų salė, greta išeksponuota fotografijų paroda iš bibliotekos istorijos. Ji simboliškai veda iš XXI į XIX amžių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad žinomo pirklio H.Gerlacho rezidencija Klaipėdos centre iškilo 1874 metais. Šeimininkams rūmai tarnavo iki 1935-ųjų, kol miestas statinį išpirko ir jame įkurdino biblioteką.
1936-aisiais, pritaikant pastatą bibliotekos reikmėms, o pokariu – įsikūrus Karininkų namams, rūmų puošnumas nukentėjo. Nuo 1952-ųjų, kai į šį namą vėl grįžo bibliotekininkai, pastatas ne kartą kentėjo nuo stichinių nelaimių, šildymo sistemos avarijų. Prakiurus stogui, lietaus vandeniu buvo užpilti knygų fondai, senoviniai sienų ir lubų lipdiniai.
Iki 2006-ųjų, kuomet į bibliotekininkų valdas įžengė restauratoriai, jos buvo smarkiai nusidėvėjusios ir nei išore, nei vidumi toli gražu nebepriminė rūmų. Restauratoriams teko atkurti pirminį fasado vaizdą, daugybę išorės ir vidaus lipdinių iš gipso, durų, langų ir lubų dekoro elementus, į „prigimtinę vietą“ sugrąžinti laiptus.
Antrajame aukšte išsaugotas senovinio knygų keltuvo fragmentas – muziejinis eksponatas, restauruota net anksčiau buvusi nenaudojama, makulatūra užversta pirklienės vonia. Jų paskirtis – stebinti. „Paminklosaugininkai reikalavo, kad paliktume tą vonią, o naudoti pagal paskirtį kažin ar verta“, – šypsojosi restauratoriai.
Projekto autorė Neringa Blaževičienė pati ėmėsi bibliotekos lankytojų reikmėms pritaikyti palėpę, kurioje išsaugotas senovinis kaminas ir atverta kelių lygių kamerinė erdvė meno parodoms, literatūros vakarams, kino peržiūroms, koncertams, teatro ir multimedijiniams projektams.
Galutinis rezultatas pranoko ir šeimininkų, ir restauratorių lūkesčius, nes pirminis projektas patobulėjo. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus publikuotoje istorinėje nuotraukoje pastebėjus H.Gerlacho namų balkoną puošiančias dideles vazas, terasos aptvėrimą, buvo vienbalsiai nutarta, kad šias pastato puošmenas atkurti tiesiog privalu.
„Turėjome smagaus darbo, – džiaugėsi bendrovės „Pamario restauratorius“ direktorius Aldas Kliukas. – Tai reto grožio objektas, Klaipėdoje nedažnai tokių gražių pastatų mums pasitaiko. Jame daug išlikę autentikos – XIX amžiaus puošybos elementų. Norėjome atkurti pirminį, autentišką pastato vaizdą, todėl vyko klasikinis restauracijos procesas. Tai – ir atsakomybė, ir malonumas, pasitenkinimas savo darbu.“
Atgimusioje pirklio H.Gerlacho rezidencijoje įsikurs I.Simonaitytės bibliotekos Vaikų literatūros skyrius. Iškilmingas jo atidarymas numatytas balandį, per Nacionalinę bibliotekų savaitę.
Jau sumontuoti nauji baldai, knygų lentynos su vietiniu apšvietimu, renginių salei nupirktas naujas pianinas už aštuoniolika tūkstančių litų. „Mūsų brangiausias turtas, ką turime geriausio, – vaikams, – sakė I.Simonaitytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas rašytojas Juozas Šikšnelis, aprodydamas unikalų architektūros ir kultūros paveldo objektą. – Norime, kad vaikai nuo mažumės pajustų istorijos dvelksmą, pratintųsi prie grožio, mokytųsi jį vertinti ir saugoti.“
„Vaikų biblioteka bus pati moderniausia. Jai supirkta baldų ir naujausios kompiuterinės įrangos už beveik septynis milijonus litų“, – neslėpė pasididžiavimo bibliotekos direktorius Stanislovas Songinas.
Senojo pastato rekonstrukcija su jungiamąja dalimi, vedančia į naująjį bibliotekos statinį, kainavo pusšešto milijono litų.
Viso komplekso statyba truko dešimtmetį, o projektuoti jis pradėtas dar 1992-aisiais. Anot S.Songino, jei valstybė iškart būtų turėjusi visas reikiamas lėšas ir politikų žaidimai nebūtų trukdę, visa tai būtų užtrukę vos trejus metus.
„Jei ne trukdžiai, pernai spalio 1-ąją jau turėjome priduoti visą bibliotekos kompleksą. Bet iškilo neaiškumų dėl Antrojo pasaulinio karo kiemo statinio – buvusio anglių sandėliuko, ir viskas užsitęsė“, – aiškino A.Kliukas.
Senojo bibliotekos pastato antrajame aukšte įsikurs Informacinių technologijų, Kultūros spaudinių ir kultūros paveldo skyriai. Šalia dirbs žmonės, kurie tvarkys didžiulį bibliotekos archyvą.
Anot J.Šikšnelio, I.Simonaitytės biblioteka vykdo grandiozinį projektą „Klaipėdos istorija virtualiai“. Tikimasi, kad besidomintiems istorija pravers uostamiestyje leisto laikraščio „Memeler Dampfboot“ 1874–1950 metų komplektas – jį bus galima vartyti ir skaityti virtualioje erdvėje.
Bibliotekos archyvuose saugomi šio krašto rašytojų Salio Šemerio, Pauliaus Drevinio, filosofo Alfredo Tytmono, kraštotyrininko Bernardo Aleknavičiaus rankraščiai ir 600 jo padovanotų knygų su autorių autografais.
„Turime daug unikalaus – unikalų pastatą, unikalius fondus ir unikalius žmones, – tvirtino J.Šikšnelis. – Pavyzdžiui, dar turime unikalų jūrlapių ir planšetų rinkinį. Tokio neturi jokia pasaulio biblioteka. Jis greitai bus ir internete.“
Bibliotekininkai neslėpė, kad bibliotekos fondai, kuriuose dabar yra daugiau nei vienas milijonas įvairių spaudinių, naujomis knygomis pasipildo ne taip gausiai, kaip visi norėtume.
„Iš valstybės kasmet gauname beveik po 400 tūkstančius litų naujoms knygoms. Bet jų neįsigyjame daugiau, nes knygos sparčiai brangsta“, – apgailestavo J.Šikšnelis.
Bibliotekos vaikų literatūros fonde – per 50 tūkst. egzempliorių. Bibliotekininkai baiminasi, kad jų skaitytojai iš Pempininkų mikrorajono kažin ar ateis į naują vietą.
„Bibliotekai pakeisti vietą – pražūtinga. Pusmetį vaikus įsileisime nemokamai, bandysime „prisijaukinti“ įvairiais renginiais“, – vylėsi direktoriaus pavaduotojas.
Pasak architektės N.Blaževičienės, klaidingai manoma, kad tokios bibliotekos – neperspektyvios. „Nei vaikui, nei suaugusiam knygos niekada nepakeis kompiuteris ir interneto galimybės, – įsitikinusi ji. – Projektuodami lankėmės Suomijoje ir pamatėme, kokios populiarios gali būti bibliotekos. O mums tokių erdvių gali pavydėti ne viena Lietuvos biblioteka. Nepriklausomybės metais specialiai suprojektuotų ir modernių jų mūsų šalyje iškilo vienetai.“
Šeimininkai viliasi, kad milijonus kainavusi I.Simonaitytės biblioteka Klaipėdoje taps dvasinės įtampos židiniu, dar vienu neįkainojamos kultūros centru, į kurį žmones trauks ne tik knygos, bet ir renginiai, atmosfera ir bendras kultūrinis laukas.
Šaltinis - dienraštis "Klaipėda"
