naujienos

Gyvi išvengę bankų pinklių
2010-11-03
Ekonominis sunkmetis Lietuvos restauratorių neaplenkė. Tačiau, priešingai nei į patį finansinį dugną nublokšti šalies statybininkai ar nekilnojamojo turto plėtotojai, jie išsisuko tepatyrę minimalius nuostolius ir tikina vėl pradėję gana sparčiai didinti darbų mastą.

Pasisekė labiau

Nors Lietuvos Vyriausybė ir ypač jos vadovas tiesiog trykšta perdėtu optimizmu dėl neva pasibaigusios ekonominės krizės, eiliniai šalies piliečiai bei verslininkai ir toliau priversti sukti galvas, kaip išgyventi.

To daryti jau nebereikia nemažam būriui prieš ekonominį sunkmetį sėkmingai besivertusių nekilnojamojo turto plėtotojų ir statybos bendrovių. Ir ne todėl, kad blogiausi laikai pasibaigė. Tiesiog jie neišgyveno.

“Respublikai” pasidomėjus, kaip ekonominis sunkmetis palietė Lietuvos restauratorius, paaiškėjo, kad jie išvengė tragiško statybininkų ir nekilnojamojo turto plėtotojų likimo.

Paprašyti atskleisti, kaip jiems tai pavyko, restauratoriai neslėpė, kad išgyveno tik dėl valstybės biudžeto ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimo.

2007-2013 metais kompleksiškam kultūros paveldo objektų pritaikymui turizmo reikmėms numatyta paskirstyti 241,1 mln. litų. Iš jų 215,7 mln. sudaro Europos Sąjungos lėšos, 25,4 mln. - Lietuvos biudžeto pinigai.

Pakeitė ir nuostatą

Lietuvos Respublikos restauratorių sąjungos pirmininkas Rimantas Gučas “Respublikai” sakė, kad restauratoriai nėra kokie nors išskirtiniai, tad ir jie pajuto krizę.

“Sumažėjo darbų ir užsakymų. Tačiau man labiausiai nerimą kelia kita bloga tendencija. Restauracija pradedama laikyti nelabai svarbiu darbu. Tai susiję su kultūros intelektualiniu nuosmukiu”, - nuogąstavo apie 150 restauratorių vienijančios sąjungos vadovas.

Nei blogai, nei gerai

Paklaustas, kaip šiuo metu laikosi Lietuvos restauratoriai, devynerius metus gyvuojančios vienintelės Vakarų Lietuvos regione profesionalios kultūros paveldo objektų restauravimo bendrovės UAB “Pamario restauratorius” direktorius Aldas Kliukas iš pradžių atsakė vieninteliu žodžiu - “normaliai”. Tačiau netruko paaiškinti, ką tai reiškia.

“Aš nežinau, kas tai yra gerai, nes restauratoriai niekada taip negyveno. Taip, kaip statybininkai nekilnojamojo turto pakilimo ar burbulo išsipūtimo laikotarpiu. Nei tada restauratoriai gyveno itin gerai, nei dabar - itin blogai. Žodžiu, gyvenama stabiliai”, - tikino A.Kliukas.

Klaipėdiečio teigimu, didžiąją dalį darbo jiems duoda šalies savivaldybės ir pati valstybė. Privačių fizinių ar juridinių asmenų užsakymai yra labai retai pasitaikantis dalykas.

Šiuo metu “Pamario restauratorius” dirba aštuoniuose objektuose. Tačiau tai nereiškia, kad bendrovė neturi jokių finansinių problemų.

“Kas trukdo dirbti? Dabar tai oro sąlygos. O jei rimtai, tai labai norėtųsi, kad finansavimas būtų operatyvesnis. Nors dvarų ir įvairiausių kultūros objektų restauravimą finansuoja Europos Sąjungos struktūriniai fondai, yra susidariusios milijoninės skolos. Su mumis atsiskaitoma tik po dviejų ar trijų mėnesių, o medžiagų tiekėjai ir subrangovai mums skambina kiekvieną dieną. Atsiskaitymai vėluoja”, - sakė A.Kliukas.

Pasak “Pamario restauratoriaus” vadovo, panaši padėtis yra ne tik pajūryje, bet ir visoje Lietuvoje.

“Visi turi darbelio. Užklupus sunkmečiui kokių nors didesnių kataklizmų nebuvo. Išpūstų nekilnojamojo turto kainų burbulų voniose nesimaudėme, bankai ir paskolos nesmaugia”, - vardijo išsilaikymo šio verslo paviršiuje priežastis A.Kliukas.

Mažesniems lengviau

Dar 1991 metais Kaune bendrovę “Restauracija” įkūręs ir iki šiol jai sėkmingai vadovaujantis atestuotas nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertas Kęstutis Vaikšnoras neslėpė, kad restauratoriai tepajuto minimalius ekonominio sunkmečio padarinius.

“Per krizę darbų truputį sumažėjo, tačiau šiemet jų išaugo dvigubai. Beje, jau esame suplanavę ir kitų metų darbus. Kai prasidėjo sunkmetis, ėmėmės tam tikrų priemonių, bet žmonių neatleidinėjome. Taip ir išgyvenome. Atrodys, kad giriuosi, bet manau, jog gyvename gerai. Net pavyko sutaupyti pinigų ir iš karto po Naujųjų metų visą bendrovės administraciją savaitei, kai nebuvo darbų, išskraidinti pailsėti į Egiptą”, - sakė “Respublikai” K.Vaikšnoras.

Kaip ir kolega iš pajūrio, kaunietis didžiausia šiuo metu nerimą keliančia problema įvardijo vėluojančius finansinius atsiskaitymus, o pranašumu - bankų pinklių išvengimą.

“Niekam nelikome skolingi. Bankams taip pat neįsiskolinome. Turime apie 300 tūkstančių litų skolos vienam lietuviškam bankui. Bet ir tai tik dėl vėluojančių atsiskaitymų. Tuo labiau kad ir suma nėra tokia jau didelė. Padeda Europos Sąjungos lėšos, nes objektų restauravimas vyksta tik dėl šio ir valstybės finansavimo. Labai padėjo ir mūsų specialistų platesnė specializacija. Turime dailininkų restauratorių, savo gamybines dirbtuves. Aišku, naujo lango nedarome, bet jei reikia kokias senas medines vienuolyno duris restauruoti ar kokį metalinį bažnyčios kryžių, viską galime padaryti patys”, - sakė K.Vaikšnoras.

“Restauracijos” vadovo įsitikinimu, ekonominis sunkmetis parodė, kad jį išgyventi gali tik nedidelis, iki 100 žmonių turintis kolektyvas. Didesnės bendrovės ar įstaigos susidūrė ir su daug didesnėmis problemomis, kurias ne visos jų sugebėjo išspręsti.

Faktai

Restauravimas - moksliniais tyrimais pagrįsti veiksmai, kuriais siekiama išryškinti, atkurti kultūros vertybių meninę, istorinę, mokslinę vertę. Pvz.: sudužusių, sulūžusių, atsiklijavusių dalių surinkimas ir montavimas, neišlikusių fragmentų atkūrimas, itin sunykusių dalių pakeitimas, autentiškų sluoksnių atidengimas, retušas.

Restauratorius ne tik specialybė, bet ir gyvenimo būdas, tai profesija, reikalaujanti specialaus pasirengimo: meno istorijos žinių, chemijos, fizikos, biologijos mokslų, kūrinių technologijų ir jų istorinės kaitos išmanymo. Restauratorius turi išmanyti kūrinių medžiaginę struktūrą, jų senėjimo ir irimo procesus, žinoti fizikinių ir cheminių tyrimo metodų galimybes, restauravime naudojamų medžiagų struktūrą, savybes ir kt.
Šaltinis - "Respublika"
[ Atgal ]